Tekila

Tekila yra alkoholinis gėrimas kurio istorija yra tokia pat sena kaip ir šalis kurioje jis gaminama, todėl šis ugninis egzotinis gėrimas dažnai siejamas su pasakojimais ir legendomis.

Šio gėrimo šaknys siekia net XVI a. Pagal legendą - Mayahuetl, Olmekų genties indėnė buvo pirmoji, kuri aptiko medaus vandenį, išsiskiriantį iš agavos vaisiaus. Jos vyras Patecatlas suraugino šį gėrimą ir paskyrė dievams, šventikams ir kariams. Po fermentacijos, gėrimas buvo distiliuotas. Remiantis senoviniais raštais, Mayahueti pasiūlė šį gėrimą indėnų vadui – Montesumai. Taip šį gėrimą indėnai pradėjo vartoti medicinai ir ritualinėms ceremonijoms. Pats augalas priklauso lelijinių augalų šeimaiyra ir panašus į kaktusą. Agavos auga tik sausuose ir šiltuose regionuose. Savo vardą tekila gavo iš Jalisco valstijoje esančio miesto - Tekila, kur ji ir yra gaminama. 1656 m. metais Tekilos teritorija buvo atiduota Majorui Juan Lopez Villasada. Kaip tik jis sukūrė Agavos agrikultūrinius metodus, atrado būdus tekilai valyti nuo nuodingų medžiagų. Laikui bėgant atsirado 15 mažų gamyklėlių gaminančių tekilą mieguistame miestelyje.

Pirmą kartą tekila eksportuota 1873 m., kai trys statinės “Mezkal vyno’ buvo išsiųstos į Naująjį Meksiką. 1893m. Čikagos pasaulinėje mugėje ugninis gėrimas apdovanotas “Mezcal brendis”, o vėliau “Tekilos vynas” San Antonio mieste 1910m.. Nuo tada eksportas išaugo, ypač į JAV. Dabar tekila eksportuojama į 80 kitų pasaulio šalių.

Tekilos rūšys

Tekila turi daugybę skonių ir aromatų, kurie priklauso nuo gamybos proceso ir agavų augimo aplinkos. Čia didelę įtaką turi temperatūra, dirvožemis, agavų amžius, kaip brandinama tekila ir panašiai. Pagal Consejo Regulador del Tequila A.C. tekila skirstoma į keturias kategorijas. Eksportui naudojami angliški, pačioje Meksikoje ispaniški pavadinimai: 

• blanco (balta), plata arba silver (sidabrinė) – jauna nebrandinta skaidri tekila. Po distiliacijos iškart supilstoma į butelius.
• oro (auksinė), gold – jauna nebrandinta tekila, į kurią dėta karamelės, fruktozės, glicerino ir kitų prieskonių, kad skonis ir spalva taptų panašesnė į išlaikytos tekilos skonį
• reposado (išlaikyta), aged – tekila, brandinta ąžuolo statinėje ne trumpiau 2 mėnesių
• añejo, extra aged (ilgai brandinta) – tekila, išlaikyta ąžuolo statinėje ilgiau nei 1 metus

Kuo ilgiau brandinta tekila, tuo tamsesnę spalvą jį įgauna (tačiau dažnai jauna tekila tiesiog nudažoma karamele ir kitais priedais).

Tekilos vartojimas:

Tekila paprastai pilama į aukštą siaurą 1 gurkšnio taurelę (caballito), tačiau dažnai pilama ir į margaritos kokteiliui skirtą taurę. 2002 m. Meksikos Tekilos reguliavimo taryba patvirtino „oficialią tekilos taurę“, kuri yra tulpės formos ir ant aukštos kojelės (primena šampano taurę; šitokioje taurėje turėtų atsiskleisti išlaikytos tekilos skoninės savybės).

Tekila dažniausiai geriama vienu gurkšniu, patiekiama su druska ir žaliosios citrinos skiltele. Gėrėjas sudrėkina (paprastai palaižydamas) savo rankos dalį žemiau smiliaus, ant tos vietos užpilama druskos. Druska nulaižoma, išgeriama tekilos taurelė, užkandama žaliąja citrina (kartais ši pakeičiama paprasta citrina). Druska sumažina „deginantį“ pojūtį, o rūgštus vaisius subalansuoja ir sušvelnina skonį. Brandinta tekila, kuri turi savitą, švelnesnį skonį, paprastai šitokiu būdu negeriama.

Įvairiose šalyse yra keletas šios ceremonijos variantų. Vokietijoje paplitęs variantas, kuriame vietoj druskos ir citrinos naudojamas cinamonas ir apelsinas. Australijoje vietoj citrinos naudojamos ananasų sultys. Pačioje Meksikoje įprasta tekilą gerti užsigeriant sangrita (pomidorų ir apelsinų sulčių mišinys su pipirais).